This website is using cookies

We use cookies to ensure that we give you the best experience on our website. If you continue without changing your settings, we'll assume that you are happy to receive all cookies on this website. 

Boruta, Kazys: Dal a szomorúfűzről (Daina apie svyruojančius gluosnius in Hungarian)

Portre of Boruta, Kazys
Portre of Tandori Dezső

Back to the translator

Daina apie svyruojančius gluosnius (Lithuanian)

Gluosniai! Gluosniai! Apie jus dainuosiu,
apie jus!
Gal ir aš rytoj svyruosiu,
vėjas kur papūs.

Viską. Viską priimu į širdį.
Širdis – prikrautas lig pakraigių kluonas.
Tiktai pro stogą žvaigždės dieną spindi
ir sruogom debesų dangus gauruotas.
Žinia, kad bus audra.
O mano kluono stogas
ne plieno, ne betono, bet šiaudinis.
Tai viesulai ulioti bus patogu, –
kiaurymė ant kiaurymės.

Seniai man tėvas, baisiai susirūpinęs,
graudžiai pranašavo mano liūdną galą,
kad būsiu aš kaip pantis susisukęs
ir niekad neišbrisiu vargo balos.

Tai kaip dabar prieš audrą atsispirti,
kai geležinis vėjas šiaušia kluono kraigą
ir jau prie šulinio nulaužė svirtį
bei atneša drožlių plieninį speigą?

O vėtra geležine! Vėtra!
Tu garvežys ant plieno bėgių!
Tai kaip apgint man tėvo žemės pėdą,
kad tėvui dėl sūnaus nebūtų gėda?
O tėvai, tėvai! Bepigu tau buvo
kaitinti prieš saulę sulenktąsias strėnas,
rausiant žemę dantimis kastuvo
ir buože daužant suverstas velėnas,
o man... Bandyk gi atsispirti,
jei viesula plieninė baigia griauti trobas
ir kartuves man rengia pas nulaužtą svirtį
bei gailiai žvalgos nulaužto kraigo žiogas.

Gluosniai! Gluosniai! Vakarop sutemus
išeisiu ten,
kur akys mato, neša kojos.
Gal rasiu šulinį, kur laimę kiti semia
ant degančios žaros žaibuojančio rytojaus.
O jei nerasiu... Nei degančios žaros,
nei šulinio ir nei šaltinio.
Tada. Ne kas tada. Mane apžios
dienos siaubo paskutinio.
Ir laimė bus. Neapsakyta laimė!
Jei, sugrįžęs ant tėviškės griuvėsių,
apverkt klaidas ir nuodėmes galėsiu,
kad priglaustų kaulus tėviškės šilainė,
ir –
jei ne gluosnių žalsvas kvapas
snūduriuos ant mano kapinyno,

tai bent skambės balsas atlapas
iš naujo geležies giesmyno.



Uploaded byP. T.
Source of the quotationhttp://www.xn--altiniai-4wb.info

Dal a szomorúfűzről (Hungarian)

Füzek! Rólatok dalolok,
szomorufüzek!
Holnapra tán én is hajlonghatok,
ahogy itt a szelek süvítenek.

Mindent. Mindent befogadok szivembe.
Szívem – ereszig tömött padlás.
Csillagok ragyognak nappalt – tető-ablaka-szemembe!
Míg az eget felhők háborgatják.
Vihar jön, mi jönne.
Az én tetőm nem is acél,
nem is beton – csupa szalma.
Könnyen lekapja azt a szél,
lyuk lyukat ér.

Apám de félt! Megjósolta:
még szomorú véget érek.
Leszek: béklyók gubanca; kéz-nem-bogozza!
Nyomorúság mocsarán egy rohadt fészek.

Hát most ezzel a viharral szembenézzek?
Vaskesztyűs szél tördeli már a pajtámat!
Leszakítja a kútgémet!
Acélos fagyot söpör rám, arcot-vérező forgácsnak.

Szél! Ó, vas szél!
Acél sinek gőzmozdonya!
Hogy védjem meg apám földje-maradékát,
hogy apám ne szégyellje a maradékát?
Apám, apám! Jó volt neked!
- Látlak, ülsz a napsütésben, görbedt hátad melengeted;
ásóddal túrtad a földet, megforgattad,
egy-egy rögöt fölemeltél... morzsolgattad:
hanem én már - morzsolódom! Próbálj akkor ellenállni,
ha a házat acélvihar dönti romba,
tört kútgémből ácsolódik a bitófa,
s fájdalmasan nézelődnek a csűr letört faparipái!

Füzek, füzek! Ó, este, ha sötétedik,
kimegyek: úgy toronyiránt
elindulok!
Hátha rálelek a kútra, ahol mások boldogságuk merítgetik,
megtalálom a kelő nap pirkadatát!
De ha mégse, de ha mégse...! Ha nem lelek
pirkadatra, forrásra se...!
Akkor. Csak akkor: rám mered
az utolsó földi óra rettenete.
Lesz boldogság. Semmi híja.
Ha az apai romokra visszatérek,
hibáimat, bűneimet bánom sírva;
apai csontokat ölel az enyészet -
s avar ölel!
S ha síromon nem suttoghat régi füzek
zöld illata:

hadd zúgjanak kitárt tüzek!
Hadd lengjen a vas új dala.



Uploaded byP. T.
Source of the quotationT. D.

minimap