Geda, Sigitas: Jatvigok földje (Jotvingių žemė Magyar nyelven)

Parvažiavau namo gegužės mėnesį,
Ir aiškiai buvo galima matyti
Boružės, gulinčios po akmenėliais,
O prie upelių landžiojo karvytės.

Kvepėjo alksnių luobu. Žmonės
Sodino bulves. Lyg kokia dvasia
Vaikai, arkliai ir traktoriai, ir kovarniai
Pleveno prie pat žemės, vagose.

Ten buvo vandenys. Mėnulio pusė.
Koplytstulpiai ir peršviestas genys.
Žalių šakų erdvėj paskleidę pušys.
Raudonas kaimas. Baltas gyvulys.

Ir visos šito krašto dienos –
Kaip jotvingiai ant didelių kalnų.
Gulėdamas tarp moterų ir diemedžių,
Klausiausi – šventas Jurgis vandenų.

Subėgę mano seserys ir broliai
Dar pasakyt norėjo man kažką.
Aš juos paglosčiau šviečiančia ranka.
Jau ūžė žalias ąžuolo altorius

Május havában jöhettem haza,
S kavics alatt a pettyes katicát
Már láttam jól, s tehénkék csapata
A víz partjára bóklászva kijárt.

Égerfa-illat áradt. Seregek
Ültettek krumplit. Lovak, traktorok,
Varjak, gyerekek, mint a szellemek
A föld felett, ők úgy lebegtek ott.

Lent víz. A nappal félholdja felül.
Kápolnaoszlop, harkály, sugaras.
Fenyőfa-zöld a térbe kivetül.
Vörös a falu. Hófehér a has.

Előttem a táj minden napja. Én
Akár a jatvigok a nagy hegyen,
Fekszem a mohos istenfa tövén,
S a vizeket, mint Szent György, figyelem.

Nővéreim jönnek s fivéreim.
Még valamit akarnak mondani.
Megsimogatom őket. Zengnek, ím,
A tölgy zöldellő oltár-ormai.