Baltrušaitis, Jurgis: Lūšnos daina

Žinau, pažįstu seną lūšnelę…
Prie pat jos slenksčio piktžolės želia…
Siauri langeliai, lyg užsimerkę,
Tarsi ji liūdi ir tyliai verkia,
Tarsi stebėti, ką žemė rodo,
Našlaitei vargšei jau nusibodo…

Darže palinko kryžius ir svirtis…
Dar tebekyšo tvoros ketvirtis…
Kreivai įlinkęs, apdaras blogas,
Dar teberiogso lopytas stogas,
Kur smilgų kuodas dar skurdžiai šiaušias,
Nes daug jį vėlė viesulo riaušės…

Kur buvo trankios vaišės ir puotos,
Vien nykiai girgžda grindys nešluotos…
Kur jaunas džiaugsmas pro daržą žengė,
Vien skurdūs gluosniai takelį dengia…
Apleistą kiemą šiukšlės užklojo –
Seniai prie vartų šunes neloja…

Kurčia motutė jau nebegirdi,
Kas glostė, būrė jaunystės širdį…
Tik šniokščia sodo lapai atsargūs,
Kad nepabustų senė nuvargus,
Kad nepažeistų jos viso turto –
Nenubaidytų sapno užburto…

Egy vén hajlokot, kunyhót tudok én.
Zöld gaz bokrosul föl a küszöbén,
kis ablakai meg lehunyt szemek -
tán búslakodik, talán pityereg,
tán csudálkozik: mit nem ád a lét...
Tán untatja már a keserűség.

Udvarán a kút s kereszt ott maradt,
itt-ott áll egy-egy rossz palánkdarab;
félrecsúszva, mint vén gúnya szokott,
csűr magasodik, toldott-foldozott...
Körül zizegő kórók és füvek,
amiket a szél ide-oda vet.

Ahol vigalom járta hajdanán,
most csak a poros padló nyí csupán.
Hol a kerteken víg öröm lakott,
most szomorúfűz görnyedezik ott,
dudva verte föl a kertet-utat,
a kapuban eb régen nem ugat.

Nem is hallja már az anyó - süket -,
fiatal szívét mi igézte meg...
A kertben a lomb halkan énekel,
hogy az öreget ne riassza fel,
hogy kis vagyonát tönkre ne tegye:
bűvös álmait nehogy elvigye.