Binkis, Kazys: Vėjavaikis

Pasikinkęs jauną vėją,
Vėtrą šaunią apkabinęs,
Leidžiuos per padangių plynes
Su pavasariu lenktyniais.

Gulbės - kelią!
Gervės - kelią!
Debesų kelių didžiuoju
Aš važiuoju.

Mano skraistė lengvo rūko
Plasta padangėj ištisus.
Mano vėtra kai padūko -
Išsislapstė žvaigždės visos,
Mėnuo nuo dangaus paspruko.

Kas man vėtrą paviliotų?
Kas man vėją pažabotų?
Debesų keliu didžiuoju
Tik aš vienas tevažiuoju…

Lik, pavasari, tarp pievų!
Gaudyk savo varles, sliekus...
Paukštės ilstančios, - sudievu!
Aš pralenkiu ir palieku.

Csimpaszkodom fiatal szélbe.
Vihart ölelek, ez a klassz!
Ég aljának pályáján
Versengek veled, tavasz.

Darvak, hattyúk!
Félre, fattyúk!
Felhő-úton, azon túlon
Utam fúrom.

A köpenyem: könnyű ködök;
Verem a tejúti port.
Viharom megveszekedett,
S minden csillagot eltiport -
Erre a hold is költözködött.

Viharom ki bűvöli meg?
Ki fékezné meg a szelet?
Hiszen a felhők nagy útján
Magam járok csak, úgy ám...

Maradj, tavasz, magadnak,
Csigának és varangynak!
Fáradt madarak, már ég veletek,
Más ég-mederek árkán titeket elhagylak!