Karuža, Petras: Iš anksto ryto

Iš anksto ryto, iš balto ryto
Ant minareto trys saulės švito.
Liepsnojo skliautai, plasnojo vėlės,
Ir varpo aidas kalnuose kėlės.

Pas žmones šventė, sidabro šventė.
Visi išėjo — mylėt, gyventi. —
Žiedais kaišytis, gintarais žaisti,
Nuo žalio vyno puotoj nukaisti.

Ir skamba dainos, padangių dainos.
Sonatų burtuos pasaulis mainos.
Banguoja kraujas, nerimsta gatvės,
Ir vysta žiedas manos jaunatvės.

Szép kora reggel, szép fehér reggel,
minaret fölött három Nap kelt fel.
Égtek kupolák, lengtek a lelkek,
és harangvisszhang szólt a hegyeknek.

Szép ezüst-ünnep kezdett lebegni,
mind kivonultak élni, nevetni,
virágos erdőn indákba bújni,
még pezsgő bortól lángként pirulni.

Dalol a dajna, mennyek dajnája.
Varázsban másul Isten világa.
Hullámzik a vér, forr utcák száza,
s elhervad ifjúságom virága.