Santvaras, Stasys: Faláda (Medinę skrynią Magyar nyelven)

Sudėsiu į medinę skrynią savo daiktus —
Skeveldras sielos, lieso kūno likučius,
Ir tarsiu: mano dienos baigtos,
Tos dienos liūdnos ir praeinančios.

O jau vėliau per miesto akmeninį bruką
Vežimas vilks mane į stotį —
Į tą, kur paskutinį kartą garvežiai sušunka,
Kur amžinai reikės sustoti.

Iš ratų dar pažvelgsiu į namų grandinę,
Į ūkanon įbridusius bažnyčių bokštus,
Į skubančių keleivių minią,
Kuri plačiuos laukuos kovoja, vargsta ir užtrokšta.

Tyla, ramybė, kaip širdis numirusi,
Tada apgaubs pakalnės sodą ...
Ir ten, kur draikėsi buitis pairusi, —
Krūmokšniai šniokš gedėjimą nuobodų ...

Faládába teszem részemet.
Lélek szilánkjait, rossz test romjait,
S így szólok majd: bevégeztetett,
Mindez elmúlt, többé nincsen itt.

És már zötyköl a szekér tovább,
És az állomásra bekocog,
Hol búcsúznak a hajódudák.
Itt a kordé mindig állni fog.

A kerekek közül lesek: házsorok,
Köd fedi a templomtornyokat,
Járókelők tömege nyüzsög,
Tág tereken könyököl, szalad.

Dombi kerteket, mint haldokló szivét,
Akkor csend nyugalma fogja át.
S hol kanyarogva elterült a lét,
Monoton gyászt susognak a fák.