Stanevičius, Simonas: Dicsőség Žemaitijának (Šlovė Žemaičių Magyar nyelven)

Mačiau Vilnių, šaunų miestą,
   Seną mokslų gyvenimą,
Nuo žemaičių beapsėstą
   Ir jų tikra sutarimą.

Šlovė visus sujudino
   Gera tėviškei daryti,
Ir, ką amžiai pagadino,
   Čėsas yra sutaisyti.

Daugel metų sviets rokavo,
   Mūsų žemė kaip pražuvo,
Kaip užmiršo kalbą savo
   Ir užmiršo, kuomi buvo.

Tarp žemaičių vis atgijo
   Garbė tėvų ir liežuvis,
Meilė tarp jų išsiliejo,
   Prasidžiugo ir lietuvis.

Sveiks, Ringaude, mūsų tėve!
   Sveiks, Mindauge, karaliūnai!
Garbę jūsų skelbdink, dieve,
   Kuri linksmin mumis nūnai.

Sveiks būk, senas Gediminas!
   Sveiks, Algirde galingiausias!
Sveiks, Kęstuti minėtinas,
   Iš žemaičių ko stipriausias!

Buvot ligšiol užmiršime
   Dėl daugumo neprietelių,
Štai žemaičių surinkime
   Šlovė jūsų prisikėlė.

Prasidžiugo Lėtų šalys
   Ir geruma sūnų savo,
Nesang greitai iš nevalios
   Pražuvimo išvadavo.

Šviesi saulė užtekėjo,
   Lėtų nušvito pašaliai,
Rankas ant akių uždėję,
   Išsiskaidė neprieteliai.

Šimtabalsis garsas lėkė,
   Ilgus sparnus plasnodamas,
Nepaliaudams šaukė, rėkė,
   Po pasaulį skrajodamas:

"Veizdėk, sviete nusiminęs!
   Kas ten šiaurėj atsitiko,
Lietuvos senos giminės
   Pražuvime sveikos liko."

Vilnius! Láttam régi fényed,
Bölcse-hajdant, büszke város.
Žemaitija gyűlt körébed:
Egyezséges, bár határos.

Régi hírnév - mint a szózat!
Tenni hív a hon javára,
Pusztítását századoknak
Helyrehozni valahára.

Hírlett rólunk nagy sokáig:
Oda földünk, oda nyelvünk,
Litván szívünk egyre vásik,
Emléke sincs, ha-mi eltűnt.

A žemaiti nép körében
Virtus éled ősi-tisztán:
Eleinknek szava, épen!
Szent a béke, víg a litván.

Igaz atyánk, üdv, Ringaudas!
Üdv, Mindaugas, királyi vér!
Isten, dicső hírünk hallasd,
Szívünk hozzád örülni tér.

Gediminas, nagy öregünk!
Algirdas! nincs ki legyőzne!
Üdv, Kęstutis! fénylő egünk,
Žemaitia erőse!

Feledhettünk bármiképpen?...
Ellenségek markolának!
A žemaiti nép szivében
Dicsőségtek újratámad!

Ujjong Litvánföld, a bátor
Fiakat méltán dicsérve;
Pusztulásból, szolgaságból
Fölemelték, ki a fényre.

Feltündököl Litvánia,
Elárasztja végtelen fény;
Vakul - ne kelljen látnia! -
S fut az ellen, fejevesztvén.

Halljátok e szárnyas hangot?
Kél hatalmas suhogása,
Egyre támad, egyre harsog,
Két fél világot bejárva.

Nézzetek ránk; mégis élünk!
Messzi északföld csodája:
Litvánságunk, ősi népünk,
Pusztulását épen állta!