Strielkūnas, Jonas: Évszázada járja e szél… (Per amžius tas vėjas… Magyar nyelven)

Per amžius tas vėjas palinkusiuos krūmuos
Ir pėdos galvijų į tylinčią brastą.
Saulėlydžio debesys — aukštos karūnos —
Nušviečia fantastiškai paprastą kraštą.

Dainuoja erdvė nuo pietų iki šiaurės,
Priglaudžia gyvenimus jaukios pastogės.
Iš akmenio žiūri mėnuliai ir saulės,
Ir auga berniūkštis, ant jų atsistojęs.

Meldynuose gieda saulėlydžio gulbė
Ir savo gėlos išgiedoti negali.
Čia vyrai praėjo, čia galvas paguldė
Žalioj lygumoj už saulėlydžių šalį.

Palinko beržynai. Palūžo pušynai.
Ir nulėkė varnos kaip juodos skeveldros.
Ir liko po liūčių įspaustas į šlyną
Šiurpus negatyvas — nukautojo veidas.

Užpylė jį žvyras. Asfaltas užlietas.
Ir žydi vėdrynai. Ir spindi mėlynė.
Atsitiesė medžiai. O jis ten ir lieka...
Sustoki, keleivi!
Po kojom — tėvynė.

Évszázada járja e szél a bozótot.
A csobogó révnél: csorda nyoma.
S az egyszerű táj hogy átvilágítódott.
Alkonyati felhők: magas korona.

Dalol Észak és Dél! Köztük összefogja
Életek sorát sok derűs menedék.
Kibukkan a kőből idők napja-holdja.
Rájuk állnak s nőnek apró csemeték.

Alkonyati hattyú: zengeti a nádast,
Soha föl nem szakad az a fájdalom.
Itt a csorda hevert, itt férfiak jártak.
Zöldelő mezőben, kora-alkonyon.

Fenyők töredeznek. Nyárfák hajlonganak.
Varjúcsapat száll le. Sok sötét cserép.
Nagy záporok után őriz itt az agyag
Szörnyű negatívot. A megöltekét.

Kavics kerül rájuk. Aszfalt, burkolatnak.
Boglárka virágzik. Tüzes áfonya.
A fák kinyújtóznak. De ők - így maradnak.
Állj meg, vándor!
Lábad alatt: a haza.